Antanas Sniečkus (1903 m. sausio 10 d. Būbleliuose, Šakių raj. – 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose) – Lietuvos komunistų partijosveikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.). 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.

Vienintelis lyderis iš visų tarybinių respublikų, išsilaikęs tarybinėje politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais,Socialistinio darbo didvyris (1973 m.).

Biografija

A. Sniečkus augo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas buvo valsčiaus viršaičiu, seniūnu. Pirmojo pasaulinio karo metu A. Sniečkaus tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, A. Sniečkus mokėsi Voronežo gimnazijoje. 1919 m. jo šeima grįžo į Lietuvą.

1920 m. tapo bolševikų partijos nariu. 1921 m. už antivalstybinę, komunistinę veiklą jis buvo suimtas, tačiau po poros mėnesių paleistas už užstatą. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON (časti osobovo naznačenija – ypatingos paskirties dalinių) – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus „antitarybinius“ elementus.

1924 m. A. Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą žmonių, tarp jų ir A. Sniečkų. Perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki1974 m.

Lietuvos komunistų partija buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. Todėl A. Sniečkui teko kalėti 1930–1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, paleistas prasidėjus okupacijai).1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija „Organizaciniu klausimu“, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei Kauno miesto komiteto patikrinimą ir „apvalymą“. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo pasiūlyta nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės.1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). Šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidomėjo TSRS NKVD organai. A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos, ir nuo NKVD, tačiau 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus.

Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palaikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be TSRS globos. „Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę“. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami, šiuo atveju – Tarybų Sąjungos.

A. Sniečkus vedė savo bendražygę žydų tautybės revoliucionierę Mirą Bordonaitę ir susilaukė sūnaus bei dukros.

1940 m. okupacija

A. Sniečkaus kapas Antakalnio kapinėse

1940 m. birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Šiose pareigose pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuota virš 30 000 civilių asmenų, tarp jų moterų ir vaikų).

Nuorodos

• Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – V.: Mintis, 2005. – 443 p.: iliustr. ISBN 5-417-00887-7.

Postas Prieš tai:

Justas Paleckis Lietuvos TSR pirmasis sekretorius 1940–1974 m.

Po to: Petras Griškevičius Partijos politinės pareigos

Prieš tai: K. Požėla LKP CK pirmasis sekretorius 1926–1931 m.

Po to: Motiejus Šumauskas

Prieš tai: Motiejus Šumauskas LKP CK pirmasis sekretorius 1936–1938 m.

Po to: Icikas Meskupas (Adomas)

Prieš tai: Icikas Meskupas (Adomas) LKP CK pirmasis sekretorius 1940–1974 m.

Po to: Petras Griškevičius