Eisaku Sato (jap. 佐藤 栄作 = Sakō Eisaku, 1901 m. kovo 27 d. – 1975 m. birželio 3 d.) – Japonijos politikas, buvęs šalies ministras pirmininkas (1964–1972 m.), įvairių ministerijų ministras. Tai ilgiausiai ministro pirmininko pareigas ėjęs asmuo pokarinėje Japonijos istorijoje.

Biografija

Sato gimė 1901 m. Tabusės mieste, Jamaguči prefektūroje. Jis buvo jaunesnis Nobusukės Kiši (taip pat Japonijos ministro pirmininko) brolis. Mokėsi Tokijo imperatoriškajame universitete (dabartinis Tokijo universitetas), baigęs dirbo specialistu Geležinkelių ministerijoje. 1926 m. vedė Hiroko, su kuria susilaukė dviejų vaikų: Riutaro ir Šinji.

Po Antro pasaulinio karo tapo Transporto ministerijos administracijos viceministru, 1948 m. – vyriausiuoju vyriausybės sekretoriumi Šigeru Jošidos administracijoje. 1949 m. pirmą kartą išrinktas į parlamentą kaip Demokratinės liberalų partijos, o nuo 1955 m. – kaip Liberalų demokratų partijos narys. Užėmė įvairiais pareigas vyriausybėje: buvo Ryšių ministerijos ministru, Statybų ministerijos ministru, Finansų ministerijos ministru, Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos ministru.

1964 m. pralaimėjo partijos prezidento rinkimus Hajatui Ikedai. Pastarasis buvo išrinktas šalies ministru pirmininku, tačiau vos po kelių mėnesių atsistatydino dėl prastos sveikatos. Sato užėmė jo vietą ir išliko ministro pirmininko poste aštuonerius metus. Jis vadovavo 61-ajam, 62-ajam ir 63-iajam ministrų kabinetui, atitinkamai nuo 1964 m. lapkričio 9 d. iki 1967 m. vasario 17 d., nuo 1967 m. vasario 17 d. iki 1970 m. sausio 14 d. ir nuo 1970 m. sausio 14 d. iki 1970 m. liepos 7 d.

Sato vadovavimo metu Japonija pradėjo derybas ir 1965 m. pasirašė santykių atnaujinimo su Pietų Korėja sutartį. 1972 m. pasiekė, kad JAV Japonijai sugrąžintų Okinavą ir kitas Riūkiū salas, nepaisant jų svarbos Amerikai Vietnamo karo metu. Nors salose išliko daug karinių JAV bazių, Sato laikėsi principo, kad jose nebūtų gaminami ir laikomi branduoliniai ginklai.

Vidaus politikoje Sato inicijavo įstatymą, kuris reikalavo iš universitetų griežtesnės studentų veiklos priežiūros, taip sustabdydamas septintajame dešimtmetyje vykusius plataus masto studentų protestus. Taip pat siekė sureguliuoti žemės ūkio politiką, subsidijų sistemą.

Ilgas Sato vadovavimas buvo įmanomas jam palankių aplinkybių dėka. Tuo metu Japonijos ekonomika sparčiai augo, didėjo gyventojų atlyginimai, šalyje tvyrojo optimistinės nuotaikos dėl ateities. Partijos viduje Sato neturėjo stiprių varžovų, jo frakcija ilgą laiką išliko dominuojanti. Sato pozicijos silpnėjimą iššaukė daugiausiai pokyčiai už Japonijos ribų, ypač JAV užsienio politika. 1971 m. birželį prezidentas Ričardas Niksonas be išankstinio pranešimo apsilankė Kinijoje, o rugpjūtį atrišo dolerį nuo aukso ir padidino importo muitus. Tai iššaukė JAV ir Japonijos disputą dėl prekybos ir užsienio politikos krypties, ko pasekoje 1972 m. Sato buvo priverstas užleisti ministro pirmininko postą Kakuei Tanakai.

Už pastangas išlaikyti Japoniją nebranduoline valstybe ir taikios politikos vystymą, 1974 m. Sato gavo Nobelio taikos premiją.