Ilja Arnoldovičius Ilfas (tikr. Ilja Arnoldovičius Fainzilbergas, rus. Илья Арнольдович Ильф; 1897 m. spalio 4 d. (pagal naują kalendorių spalio 16 d. Odesoje – 1937 m. balandžio 13 d. Maskvoje) – žymus tarybinis XX a. 3–4 dešimtmečių rusų rašytojas.

Jo pseudonimas Ильф gali būti kilęs iš žydiškos rašytojo pavardės Илья Файнзильберг, tačiau labiau tikėtina, kad tai – pilnos žydiškos pavardės abreviatūra – Иехиел – Лейб Файнзильберг. Rašė kartu su Jevgenijumi Petrovu.

Biografija

I. Ilfas gimė Odesoje, banko tarnautojo Fainzilbergo šeimoje. 1913 m. baigė technikos mokyklą. Dirbo brėžinių biure, telefono stotyje, ginklų gamykloje. Po revoliucijos – buhalteriu, žurnalistu, galiausiai – humoristinio žurnalo redaktoriumi. Buvo Odesos poetų sąjungos narys. 1923 m. atvyko į Maskvą, bendradarbiavo laikraštyje „Švilpukas“ („Гудок“). Čia susipažino su kitu humoristu Jevgenijum Petrovu. Rašė daugiausiai feljetonus.

Pirmasis Ilfo ir Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ („Двенадцать стульев“) pasirodė 1927 m. Šis romanas bei „Aukso veršis“ („Золотой телёнок“), kurių abiejų pagrindinis veikėjas – „didysis kombinatorius“ Ostapas Benderis – ir išgarsino rašytojų duetą.

I. Ilfas mirė nuo tuberkuliozės.

Ilfo ir Petrovo darbai

• „Двенадцать стульев“ („Dvylika kėdžių“); romanas – 1928 m.
• „1001 день, или Новая Шахерезада“ („Tūkstantis ir viena diena arba Naujoji Šecherezada“); satyrinių apsakymų rinkinys – 1929 m.
• „Необыкновенные истории из жизни города Колоколамска“ („Neįtikėtinos istorijos iš Kolokolamsko miesto gyvenimo“); satyrinių apsakymų rinkinys – 1929 m.
• „Золотой телёнок“ („Aukso veršis“); romanas – 1931 m.
• „Тоня“ („Žūklavietė“); novelė – 1937 m.