Julijus II (lot. Julius II, tikrasis vardas Giuliano della Rovere, 1443 m. gruodžio 5 d. Albisola prie Savonos – 1513 m. vasario 21 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1503 m. lapkričio 1 d. iki mirties.

Biografija

Popiežiaus Siksto IV brolio sūnus. Pranciškonas. Vienuolyne mokėsi literatūros ir teisės. Nuo 1471 m. dėdės paskirtas Karpentraso (Prancūzija) vyskupu, ėmėsi stiprinti šeimos įtaką Bažnyčioje. Netrukus tapęs kardinolu valdė daug vyskupijų, Inocento VIII pontifikato metu faktiškai valdė Romą. Kardinolų kolegijoje priešinosi popiežiaus Aleksandro VI politikai.

Išrinktas pakartotinėje konklavoje, papirkęs didžiąją kardinolų dalį (tai bažnyčioje vadinama simonija), tačiau savo pontifikato metu tai griežtai draudė. Priėmęs garsiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario vardą, pats pasireiškė kaip vienas karingiausių popiežių. Dalyvaudamas Italijos karuose suvienijo yrančią Popiežiaus valstybę. Jam vadovaujant buvo prijungta Parma, Redžija di Kalabrija, Pjačenca, iš Venecijos atkovota Romanija. 1506 m. valstybės sienų apsaugai įkūrė popiežiaus šveicarų gvardiją, kurią sudarė nevedę, bet kovose patyrę Šveicarijos savanoriai. Su Anglija, Venecija ir Ispanija 1511 m. sukurta Šventoji lyga iš Šiaurės Italijos išstūmė Prancūziją.

Pradėjo Šv. Petro bazilikos Romoje rekonstrukciją. Jo pasamdyti dirbo geriausi Italijos meistrai – architektas Donatas Bramantė, sukūręs bazilikos projektą, Mikelandželas Buonarotis, 1512 m. nutapęs Siksto koplyčios freskas ir sukūręs šveicarų gvardijos uniformas, 1508-1512 m. popiežiaus apartamentus ištapęs Rafaelis Santis.

Siekė Bažnyčios reformų, suaktyvino inkviziciją, prekybą indulgencijomis. Kai Prancūzijos kardinolai, ketindami įvykdyti schizmą, 1512 m. Pizoje sušaukė sinodą ir paskelbė Julijų II atstatydintą, jis sušaukė Laterano V susirinkimą (vyko 1512-1517 m.), kuris ir išsaugojo Bažnyčios vienybę. Tačiau pats popiežius susirinkime nebedalyvavo, o netrukus mirė.

Pirmasis popiežius, kurio kūnas buvo balzamuotas. Julijus II palaidotas Šv. Petro bazilikoje.