Juozas Vitkus-Kazimieraitis  – lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas, pulkininkas.

Biografija

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Tirkšliuose baigė pradžios mokyklą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą,

1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybės raštininku sekretoriumi. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, Telšių gimnazijoje.

1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą, baigė jos IV laidą. 

1921 m. paskirtas į veikiančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą.

1924–1926 m. mokėsi Kauno Aukštųjų Karo technikos kursų Statybos skyriuje.

1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.

1938 m. pulkininkas leitenantas, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Aktyviai bendradarbiavo „Karde“, „Karyje“, „Mūsų žinyne“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 metais buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo nariu, rengusiu 1941 m. birželio sukilimą.

1941 m. prasidėjus karui, iš sovietinės kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio” organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.

Antros sovietinės Lietuvos okupacijos metais pasitraukė į Dzūkiją, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 

1945 m. gegužės mėn. įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, vienijo rezistencinę veiklą.

1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu).

1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A” apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį “Laisvės varpas”.

Mūšyje su NKVD padaliniais Žaliamiškyje prie Liškiavos (Lazdijų aps., šalia Janavo) 1946 m. liepos 2 d. buvo sunkiai sužeistas, po kelių valandų mirė.

Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Palaidojimo vieta

Apie J. Vitkaus-Kazimieraičio palaidojimo vietą nebuvo žinoma daugiau nei pusę amžiaus.

2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje, buvusios NKVD būstinės kieme, atlikti archeologiniai kasinėjimai. Jų metu rasti žuvusio partizano palaikai, kurių autentiškumą patvirtino DNR tyrimas.

2023 m. spalio 21 d. J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai iškilmingai perlaidoti Antakalnio kapinėse.

Įvertininimas

• 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.
• 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
• 1999 m. jo vardu pavadintas Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, dislokuotas Kaune.
• 2013 m. jo vardu pavadinta Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinė mokykla Mažeikių rajone.