Kazimieras IV Jogailaitis (lenk. Kazimierz IV Jagiellończyk; g. 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje – m. 1492 m. birželio 7 d. Gardine), Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras I Jogailaitis (1440–1492 m.), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447-1492 m.).

Kazimieras Jogailaitis buvo Jogailos sūnus ir jaunesnysis Vladislovo III-ojo Varniečio brolis. Lenkijos sostą užėmė po brolio mirties ir metus laiko trukusio tarpuvaldžio.

Naujas valdovas

Žygimantui I mirus, Lietuvoje vėl prasidėjo neramumai ir ginčai dėl sosto. Kai Jogailos sūnus Kazimieras, vos 13 metų berniukas, lenkų lydimas atvyko į Vilnių, Lietuvos ponai be lenkų žinios atliko Kazimiero vainikavimosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigas, uždėdami jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką). Paskelbus Kazimierą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu be lenkų sutikimo ir prieš jų norą, visi buvę Lietuvos ir Lenkijos ryšiai vėl nutrūko. Kadangi Kazimieras buvo labai jaunas, kraštą už jį valdė ponai su Jonu Goštautu priešakyje. Protingo Goštauto valdomoje Lietuvoje netrukus įsigyveno tvarka ir santaika. Kazimieras, likdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Tuo metu Kazimiero vyresnysis brolis, Lenkijos karalius Vladislovas, žuvo kovoje su turkais (1444 m.). Būtent tuo pasinaudoję lenkai ir pasikvietė Kazimierą užimti Lenkijos sostą. Lietuviai ilgai nenorėjo sutikti su atnaujinamais ryšiais, bet pagaliau nusileido, ir Kazimieras išvyko į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi – drauge pasilikdamas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Socialinė nelygybė

XV a. viduryje vyraujančioje feodalizmo sistemoje gyventojai buvo suskirstyti į keturis luomus: dvasininkai, kilmingieji, miestiečiai ir valstiečiai. Kiekvieno luomo žmonės tvarkėsi pagal skirtingus įstatymus, jų teisės ir pareigos valstybei buvo nevienodos. Tiktai dvasininkijai ir kilmingiesiems priklausę žmonės buvo laikomi krašto piliečiais, tai buvo privilegijuoti luomai, kurie nuolat bruzda, būta nemažai bajorų, kurie norėjo vėl susijungti su Lenkija.

Kazimiero privilegija

Kai kurie aukštesnieji Lietuvos bajorai tikėjosi, kad, Lietuvai susijungus su Lenkija, ir jie gausią didesnių teisių. Todėl jie ir sutiko išleisti Kazimierą į Lenkiją, kai jis Lietuvos bajorams katalikams ir stačiatikiams rusams savo raštu pažadėjo:

apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ir neleisti nuo jos atplėšti jokių žemių; neleisti svetimiems, nelietuviams, pirkti žemės Lietuvoje bei eiti valdžioje ar bažnyčioje tarnybas; duoti Lietuvos bajorams ir miestiečiams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestiečiai.

Raštas pasirašytas 1447 m. Jis yra labai reikšmingas, nes nuo to laiko kunigaikščio valdžia Lietuvoje ėmė silpnėti; valstiečiai nustojo mokėti mokesčius didžiajam kunigaikščiui, turėjo juos mokėti bajorams ir didikams, ponams, kurie drauge tapo valstiečių teisėjais. Tokiu būdu didesnė Lietuvos gyventojų dalis ėmė priklausyti bajorams, o nebe didžiajam kunigaikščiui. Bajorai nuo to laiko pradėjo savivaliauti, varžyti kunigaikštį ir reikalauti iš jo dar didesnių laisvių. laisvieji Lietuvos valstiečiai pagaliau tapo bajorų baudžiauninkais, beveik vergais; buvo įpareigoti tam tikrą dienų skaičių per savaitę dirbti savo pono laukus. Dauguma valstiečių nustojo žemės nuosavybės teisių ir teisės pasirinkti poną, kuriam norėtų tarnauti. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas privilegija, oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.

Kazimiero valdymas

Kazimieras valdė apie 52 metus. Nuolat gyvendamas Krokuvoje, jis turėjo daugiau rūpintis Lenkijos reikalais negu Lietuvos. Jis vis tik gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, net ir mirė Gardine. Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai.  Jam valdant, Lietuva atsiilsėjo nuo karų, gyventojai galėjo nesibaiminti dėl karų ir ramiai dirbti savo darbus. Kazimiero viešpatavimas Lietuvai nebuvo laimingas: liko daug nesutvarkytų reikalų, o Lietuvos kaimynai labai sustiprėjo.

Dar 1470 m. buvo sudaryta sutartis tarp LDK ir Naugardo (Velikij Novgorod): pripažinta Kazimiero valdžia, o Kazimieras įsipareigojo ginti Naugardą nuo Maskvos. 1471 m. Ivanas III pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesuteikė. Naugardo kariuomenė žiauriai sutriuškinta tų pačių metų liepos 13 d. prie Šelonės upės. Naugardas atsisakė ryšių su LDK, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1477 m. Naugardas dar kartą atsisakė Maskvos valdovo. Po Naugardo žemę pasklido Maskvos kariuomenė, kuri ėmė deginti ir žudyti. 1478 m. Naugardas (Velikij Novgorod) pasidavė ir buvo amžiams prijungtas prie Maskvos.

1471 m Kazimieras sudarė sąjungą su Ordos chanu Achmatu prieš Maskvos kunigaikštį Ivaną III, kuris nustojo mokėti Ordai duoklę. 1472 liepos mėnesį Achmatas nesėkmingai puolė Maskvą. Prie Okos turėjo prisijungti Kazimiero kariuomenė, kuri neatvyko, kadangi Kazimieras buvo įsitraukęs į kovą dėl Vengrijos sosto. Negana to, pasak lenkų istorikų, totorių stovykloje kilo infekcijos protrūkis.

1480 rudenį, susitaręs su Kazimieru dėl pagalbos, Ordos chanas Achmatas vėl surengė stambų žygį į Maskvą. Viskas baigėsi vadinamuoju Stovėjimu prie Ugros upės (spalio 8 — lapkričio 11), kai karaliaus Kazimiero kariuomenė vėl nepasirodė. Ordos chanas Achmatas, grįždamas nusiaubė viršutinės Okos baseine buvusias LDK žemes. Rusų istorikai neatvykimo priežastį regi Ivano III sąjungininko Mengli-Girėjaus puolime, lenkų istorikai - 1478 metais Kazimiero karinėje akcijoje Varmėje (kunigų karas, len. wojna popia)

Lenkų istorikai dėl nevykdytų sutarčių su Ordos chanu Achmatu kaltina lietuvių pusę, teigdami, jog chano Achmato 1471 ir 1480 m. sutartys buvo sudarytos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (o ne Karaliumi) Kazimieru. (Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi 1447 metais).

Kunigaikščio šeimos likimas

Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs Vokietijos imperatoriaus Albrechto Habsburgo dukterį Elžbietą ir turėjo šešis sūnus ir penkias dukteris. Vaikai augo Krokuvoje lenkų ir vokiečių dvariškių apsupti. Sūnų mokytojas buvo lenkų istorikas kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris mokino juos lotyniškai. Vyriausiąjį sūnų Vladislovą Kazimieras įtaisė Čekijos ir Vengrijos karaliumi, kitas, Frydrichas, tapo kardinolu, Aleksandras ir Žygimantas buvo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, Jonas Albrechtas buvo Lenkijos karalium nuo 1492 m. iki 1501 m. Visos dukterys buvo išleistos už vokiečių kunigaikščių: pamarės, Bavarijos ir kt. O antrasis sūnus Kazimieras tapo šventuoju ir Lietuvos globėju.