Krišjanis Baronas (latv. Krišjānis Barons, 1835 m. spalio 31 d. Strutelės dvare, dab. Tukumo rajonas – 1923 m. kovo 8 d. Rygoje) – latvių folklorininkas, rašytojas, publicistas.

Biografija

Krišjanio tėvas Juris, Strutelės, o vėliau Ilės dvaro prievaizdas, mirė, kai mažiausiam iš 8 vaikų Krišjaniui ėjo aštunti metai. Šeimoje buvo kalbama vokiečių kalba, latviškai jį pradėjo mokyti tik senelio sesuo Ana.

1843 m. Krišjanis pradėjo lankyti Duobelės mokyklą, kur pramoko skaityti ir rašyti vokiškai. Po metų pradėjo mokytis staliaus amato. Dešimtmetį Krišjanį pasiėmė auginti motinos sesuo Kristina Dundagoje.

1845–1847 m. lankė Kubelės mokyklą, vėliau įstojo į Ventspilio pagrindinę mokyklą. 1852–1856 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1856–1860 m. studijavo matematiką ir astronomiją Tartu universitete. Čia jis sutiko Krišjanį Valdemarą, kuris paskatino bendravardį rašyti. Pirmieji K. Barono darbai buvo išspausdinti laikraštyje „Majas Viesi“.

Vasaros buvo skiriamos susipažinimui su gimtine, ypač jį domino Vidžemė. 1859 m. išėjo ir pirmoji knyga „Mūsų tėvynės trumpi aprašymai ir kiti priedai”. Tai buvo pirmasis Latvijos geografijos vadovėlis mokykloms. Jame taip pat aprašytos ir gretimos Estijos bei Lietuvos žemės bei jų gyventojai.

Baigęs studijas, pusantrų metų Dundagoje mokė vaikus, o 1862–1865 m. redagavo laikraštį „Peterburgas avizes“, kuriame pasižymėjo ne tik kaip publicistas, bet ir kaip satyrikas. Peterburgo Imperatoriškosios geografų draugijos užsakymu 1869 m. išleido „Raštų apie tikruosius Baltijos šalių gyventojus sąrašą“ (Указатель сочинений о коренных жителях Прибалтийского края), trumpai aprašydamas ir raštų turinį, ir Latvijos fizinės geografijos vadovėlį. 

Pašto ženklas (1985 m.) Paminklas Rygoje

1867 m. išvyko į Maskvą ir tapo turtingų Voronežo gubernijos dvarininkų Stankevičių vaikų mokytoju. Tik parengęs juos egzaminams, 1880 m. įsidarbino Maskvos Marijos moterų gimnazijos vokiečių kalbos mokytoju. Maskvoje tuo metu gyveno Krišjanis Valdemaras, o 1867 m. atvyko ir Fricis Brivzemniekas, kuris ir subūrė šią trijulę latvių kalbos atgaivinimo darbui. Jų darbais ėmė domėtis ir remti visa Maskvos inteligentija, dažnai padėdama, bet daugiausia mokydamasi. Darbų padaugėjus, buvo nutarta juos pasidalyti. Nuo 1878 m. K. Baronui atiteko platus liaudies dainų rinkimo, užrašymo ir klasifikavimo baras.

1893 m. K. Baronas grįžo į Rygą ir likusį gyvenimą pašventė latvių liaudies dainų rinkimui bei leidimui. Dar Maskvoje jis buvo surinkęs apie 54 000 dainų, įskaitant jų variantus. 1893 m., kai jam buvo pasiūlyta dainas išspausdinti, jo rinkinyje buvo per 150 000 dainų. 1894 m. išėjo pirmasis rinkinys „Latvju Dainas“.

1903 m. rugsėjo 1 d. jo sąraše jau buvo 213 120 dainų, o 1912 m. gruodžio mėnesį – net 217 996 dainos. Vidžemėje buvo užrašyta 101 901 daina, Kuržemėje – 84 883, Latgaloje – 13 144, be vietos pažymėjimo – 18 878 dainos. Pagal apylinkes daugiausia dainų užrašyta Cėsio žemėje – 42 490. Tūkstančiui gyventojų Vidžemėje teko 210, Kuržemėje – 175, Latgaloje – 41 daina. Kad lengviau būtų dainas klasifikuoti pagal temas ir rūšiuoti pagal variantus, buvo padaryta netgi speciali spinta, vėliau pavadinta Dainų spinta.

K. Barono dainų leidimu rūpinosi Vidžemėje gimęs Peterburgo pirklys Henris Visendorfas (1861 m. kovo 12 d. – 1916 m. rugpjūčio 19 d.). Jo dėka K. Baronas sulaukė paramos ir iš Peterburgo mokslų akademijos.

Šaltiniai

↑ Silvestras Gaižiūnas. Krišjanis Baronas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 670 psl.