Laurynas Gucevičius (lenk. Wawrzyniec Gucewicz) (krikštytas 1753 m. rugpjūčio 5 d. – 1798 m. gruodžio 21 d.) – architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje Migonyse (Panevėžio apskritis, Kupiškio rajonas), mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, vėliau penkerius metus Panevėžio Pijorų mokykloje ir norėjo tapti pijorų vienuoliu, tačiau per gaisrą viską praradęs tėvas pasikvietė jį pagelbėti ūkyje. Tikrasis architekto tėvas buvo valstietis Simonas Masiulis, o patį architektą augino patėvis Stuoka. Architekto motina – Kotryna Žekonytė-Masiulienė.

Baigęs mokyklą, Laurynas Gucevičius atvyko į Vilnių, kur, panaikinus jėzuitus, 1773 m. atidaryta pagrindinė Lietuvos, mokykla. Neturėdamas pragyvenimo šaltinių, tapo vienuoliu misionieriumi. Susipažinęs su vyskupu Masalskiu[2], tuometiniu Edukacinės komisijos pirmininku, jo paveiktas, perėjo į diecezijos seminariją. Jo mokytojais pas misionierius buvo Tomas Husaževskis, Vilhelmas Kalinskis. Neturėdamas dvasininko pašaukimo 1773–1775 metais studijavo Vilniaus universitete pas matematikos profesorius Pranciškų Norvaišą, Tadą Kundzičių. Taikomosios matematikos ir architektūros jį mokė tuo metu vienintelis Vilniaus architektas Martynas Knakfusas.

1778 m. išvyko į kelionę po Vakarų Europą, kur klausėsi architektūros paskaitų, susipažino su žymiausių to meto architektų kūryba. Pusantrų metų studijavo Paryžiaus Karališkojoje meno akademijoje įžymiausius to meto architektus J.Suflo (1713–1780 m.), žinomą kaip Paryžiaus Panteono statytoją, pas K.N.Ledu (1736–1806 m.), J. Rondele (1743-1829 m.), paskui išvyko į Romą ir praleidęs užsienyje ketverius metus grįžo į Lietuvą.

Grįžęs į Vilnių, kartu su Martynu Knakfusu tapo Masalskio Verkių ansamblio statybos architektu. Vadovavo Vilniaus katedros rekonstrukcijai, už kurios projektą Stanislovo Augusto buvo apdovanotas medaliu. 1785 m. pakanclerio Jurgio Chreptavičiaus pavedimu perstatė Vilniaus rotušę.

1789 m. už architektūros nuopelnus Seimas jam suteiktas bajoro titulas, o vyskupas Masalskis iš vyskupijos valdų paskyrė jam iki gyvos galvos dalį Šešuolių seniūnijos žemių, Bernatkų palivarką (kurį jis vadino Laura), esantį Braclavo apskrityje, ir mūrinį namą penkiasdešimčiai metų Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, Žydų skersgatvio kampe.

1789–1794 metais dėstė kartografiją ir karo inžineriją (nuo 1793 m. – civilinės architektūros profesorius), 1793 metais parengė architektūros dėstymo programą.

Laurynas Gucevičius dalyvavo 1794 m. sukilime, organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas.

Laurynas Gucevičius po sunkios ligos mirė 1798 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios (Geležinkelio g. 39). 1865 m. šios kapinės buvo uždarytos. Sovietmečiu Šv. Stepono bažnyčia bei greta esančios kapinės buvo suniokotos, todėl architekto tiksli kapo vieta nėra žinoma, palaikai nėra surasti. Bažnyčios pašonėje įkastas kryžius su architekto vardu tik simbolinis.

Pagal kitus duomenis, Laurynas Gucevičius buvo palaidotas Rasų kapinėse. 1856 m. A. Kirkoro išleistoje knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, autorius aprašydamas Rasų kapines rašo: Čia ilsisi architektas Laurynas Gucevičius, kuris taip papuošė Vilnių ir Lietuvą.

Suprojektavo:

• Vilniaus rotušę (past. 1799 m.),
• Vilniaus katedrą (1801 m.),
• Verkių rūmų ansamblio centrinius rūmus (neišlikę), arklides ir kai kuriuos pastatus,
• Čiobiškio dvaro rūmus ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią,
• Sudervės bažnyčią,
• Vidžių (Baltarusija) teismo rotušę ir miesto viršininko namus,
• rekonstravo Raudonės pilį ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią,
• sudarė Vilniaus vakarinės dalies topografinį planą.

Manoma, kad Laurynas Gucevičius kūrė projektus žinomoms didikų giminėms – Radviloms, Sapiegoms, Pacams, Tyzenhauzams ir kitiems.