Sandras Botičelis (it. Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano Filipepi, 1447 m. kovo 1 – 1510 m. gegužės 17 d.) – italų Ankstyvojo renesanso Florencijos dailės mokyklos tapytojas. Sandrui Botičeliui priklauso vieni žymiausių paveikslų meno istorijoje: „Pavasaris“ (arba „Primavera“, 1482) ir „Veneros gimimas“ (1485, abu Uficių galerijoje)

Per savo gyvenimą Sandras Botičelis buvo vienas iš Florencijos bankininkų Medičių numylėtinių, tapė jiems laisvas alegorijas antikinėmis temomis. Tačiau gyvenimo viduryje susižavėjo vienuolio Džirolamos Savonarolos mokymu ir, anot legendos, pats mėtė savo darbus į religinių laužų liepsnas kaip nepadorius. Gyvenimo pabaigoje Sandras piešė giliai religingus darbus ir baigė gyvenimą skurde.

Labiau nei kuris kitas didelis Renesanso menininkas, Sandras Botičelis buvo nepelnytai primirštas kelis šimtmečius po mirties. Tik XIX a. antroje pusėje dailininko kūryba susidomėta iš naujo ir nuo to laiko jo darbai yra vertinami kaip italų Ankstyvojo renesanso dailės, linijos ir formos, harmonijos viršūnė.

Alesandras Filipepis, Mariano sūnus (it. Alessandro di Mariano Filipepi), gimė 1445 m. Florencijoje. Gimimo diena yra numanoma kovo 1-oji. Sandro yra vardo Alesandras trumpinys, o pravardė Botičelis (liet. „Maža statinaitė“) siejama su jo brolio Giovanni pravarde. Pravardė gali būti kildinama nuo Giovanni parduotuvės iškabos, kurioje buvo pavaizduota statinė.

Sandras Botičelis buvo jauniausias iš keturių, pasiturinčio Florencijos kailiadirbio Mariano, vaikų. Greičiausiai Sandras gimė antroje santuokoje. Botičelio motina Smeralda mirė kai jam buvo 6 metai. Tėvas Marianas mėgino suteikti Sandrui visapusišką išsilavinimą, tačiau, anot Giorgio Vasari, vaikas pasirodė visiškai nepripratinamas prie mokslo (vėlesniais liudijimais jis niekuomet ir neišmoko gerai skaityti ir rašyti). Neapsikentęs tėvas metė mintį, kad gali Sandrą išmokslinti ir įdarbino jį pameistriu pas auksakalį. Numanoma, kad auksakalys buvo Sandro brolis Antonio, kuris buvo už jį gerokai vyresnis.

Pas brolį Sandras dirbo apie 1-2 metus laiko, tačiau nesėkmingai. Esą Sandras niekaip nemokėjo išmokti daryti tai, kas jam sakoma. Tuomet Sandras atskleidė tėvui norą tapti tapytoju. Šis jį, apie 1460-62 m., įtaisė žymiausio tuo metu Florencijos dailininko Filippo Lippi dirbtuvėje. Žinoma, kad nuo 1462 iki 1465 m. Sandras dirbo kaip Filippo Lippi mokinys Prato mieste. Fra Filippo Lippi perdavė Sandrui geriausias Florencijos dailės mokyklos tradicijas. Grakščios linijos ir figūrų drapiruočių puošnumas padarys įtakos Sandrui. Ypačiai tai matyti iš Filippo Lippi freskos Prato katedroje „Erodo puota“. Sandras neprisijungė prie Filippo Lippi šiojo darbuose Spolete, tačiau manoma, kad jis buvo su jais susipažinęs arba dar paruošiamojoje jų stadijoje Prate, arba kelionių į Romą metu.

1465 m. grįžęs į Florenciją Botičelis pradėjo profesionalaus dailininko karjerą. Tuo metu datuojami pirmi jo darbai, kaip „Madona su Kūdikiu ir dviem angelais“ Ospedale degli Innocenti našlaičių prieglaudai, kurie rodė akivaizdžią Filippo Lippi įtaką. Tuo metu Sandras pradėjo susipažinti su kitais Florencijos dailininkais ir palaipsniui Filippo Lippi įtaką pakeitė Andrea del Verrocchio ir brolių Pollaiuolo įtakos. Tai matoma iš Giorgio Vasari dokumentuoto ankstyviausio Sandro darbo „Fortitudė“ (Sėkmės deivė) 1470 metais - užsakymas vietos pirklių gildijai. Įmanoma, kad Botičelis galėjo tuo metu pabūvoti Vengrijoje ryšium su dailės užsakymais Filippo Lippi dirbtuvėms.

1472 m. Sandras Botičelis įstojo į Šv. Luko dailininkų gildiją Florencijoje. Šiuo laikotarpiu datuojami vieni geriausių ankstyvųjų Sandro darbų: „Holoferno atradimas“ ir, jam į porą, „Judita, grįžtanti į Betuliją“, kuriuose vaizduojama biblijinė istorija apie Juditą, nukirtusią galvą judėjų priešų vadui Holofernui. Apie 1473 m. Sandras dirbo Pizoje (šie darbai nutrūko). Maždaug tuo metu Sandras pateko į įtakingiausios Florencijos šeimos, faktinių respublikos valdytojų Medičių aplinką. Medičių aplinkoje Sandras susipažino su iškiliausiais Florencijos piliečiais ir menininkais. Lorencas Medičis apie 1473 m. užsakė darbą „Šv. Sebastijonas“ Santa Maria Maggiore bažnyčiai, kuriame dar jaučiama aiški viduramžiška dvasia, tačiau Sandras greitu laiku pradėjo nuo jos nusisukti ir persiėmė Florencijos intelektualiniuose sluoksniuose vyravusiomis neoplatoniškomis idėjomis. Šių idėjų esmę, graikiškos filosofijos ir kultūros idėjų atgaivinimą ir sintezę su tuometine krikščioniškąja pasaulėžiūra, Sandras vėliau perteikė savo alegoriniuose paveiksluose.

1474 m. datuojamas vienas žymiausių Sandro portretų „Vyras su Kozimo Medičio medalionu“, kuriame, numanoma, pavaizduotas Džuljanas Medičis. 1475-76 m. datuojamas „Išminčių pagarbinimas“ Santa Maria Novella bažnyčiai, kuriame Sandras pavaizdavo Medičių šeimos narius. Pats paveikslas atrodo tarsi Medičių šeimos apoteozė su šeimos nariais išminčių vaidmenyje, su tuomet jau mirusiu Kozimu Medičiu Vyresniuoju. Paveiksle yra paties Sandro Botičelio autoportretas.

Tuo metu Sandras Botičelis susipažino su Leonardo da Vinčiu, kuris buvo Andrea del Verrocchio mokiniu ir 8 metais už jį jaunesnis. Tarp Sandro mokinių buvo Filippo Lippi sūnus Filippino Lippi, kuris vėliau nutapė Sandro portretą Brankači kopyčios freskose. Šiam laikotarpiui priklauso Botičelio menama meilė Simonetai Vespuči, tuo metu pripažintai gražiausia moterimi Florencijoje. Anot Giorgio Vasari, Botičelis nutapys jos portretą Medičių rūmuose (šiuo metu freska nusitrynusi) Paladės vaidmenyje. Sunku pasakyti, kokiame lygyje buvo Botičelio meilė Simonetai ir ar nėra tik legendinė istorija. Pagal Botičelio pomirtinį norą dailininkas buvo palaidotas prie Simonetos (pati Simoneta Vespuči mirė 1476 m.). Daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų linkę atpažinti Simonetos bent dalinį portretą Veneros įvaizdyje „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“ paveiksluose, bei kituose Botičelio kūriniuose, kuriuose vaizduojama ta pati supoetinta moteris.

1480 m. Sandras apsiėmė atlikti freską Chiesa di Ognissanti bažnyčioje Florencijoje, kurioje pavaizdavo Šv. Augustiną. Tai buvo iššūkis Sandrui, kadangi gretimoje sienoje buvo atliktas Domenico Ghirlandaio, kuris tuo metu buvo laikomas geriausiu freskų meistru Florencijoje, darbas. Numanoma, kad apie 1478 m. Botičelis galėjo pradėti vieną iš pačių garsiausių savo paveikslų - „Pavasarį“ Medičių šeimos užsakymu. Tačiau jo tuo metu nebaigė, nes 1481 m. kartu su kitais geriausiais Florencijos dailininkais išvyko į Romą popiežiaus Siksto IV-ojo kvietimu dirbti Siksto koplyčioje. Čia Sandras Botičelis sukūrė tris freskas biblijinėmis temomis: „Kristaus gundymas“, „Bausmė sukilėliams“ ir „Mozės išbandymai“, bei 7 popiežių portretus. Šiuo metu daugelis meno mylėtojų vertina visų pirma Sandro paveikslus, o freskos yra atsidūrusios šešėlyje, ypač lyginant su gretimais Mikelandželo darbais Siksto koplyčioje. 1483 m., grįždamas iš Romos, Botičelis atliko freskų Medičių viloje Volteros mieste (neišlikusios). 1484 m. atliko freskas Florencijos apylinkių Lemmi viloje Tornabuoni šeimos užsakymu (dabar perkeltos į Luvrą).

Pačių garsiausių Botičelio darbų sukūrimą gaubia paslaptis. „Pavasaris“ ir „Veneros gimimas“ buvo dokumentuoti tik apie 1499-1500 m. Medičių nuosavybėje. „Pavasaris“ pradėtas, numanoma, apie 1478 m., baigtas apie 1482 m. „Veneros gimimas“ datuojamas 1482-85 m. Abu paveikslus Giorgio Vasari matė Villa de Castello - Medičių užmiesčio viloje, kuri priklausė Lorenzo di Pierfrancesco Medici. Abu paveikslai, greičiausiai, niekuomet nebuvo skirti viešai rodyti ir buvo tik asmeniniai Lorenzo di Pierfrancesco užsakymai. Bet kokių krikščioniškosios religijos leitmotyvų nebuvimas, perspektyviojo vaizdavimo, būdingo Botičelio amžininkams, nebuvimas ir veikėjų pozų nenatūralumas nurodo akivaizdžiai alegorinį ir simbolinį šių darbų pobūdį. Įmanoma, kad paveikslai buvo atlikti kartu su poeto Poliziano eilėmis, kaip neoplatoniškosios meilės vyravimo gamtoje ir pasaulyje iliustracijos.

Tik 1895 m. Piti rūmų užkaboryje rasta „Paladė ir kentauras“ datuojama apie 1480-83 m. ir, greičiausiai, skirta Medičių pergalei prieš Pazzi sąmokslininkus. Paveiksle vaizduojama neoplatoniškas grožio ir filosofijos idealas Paladė, suvaldanti laukinį ir barbarišką kentaurą. Kita alegorija, „Venera ir Marsas“, datuojama 1483 m., numanoma, sukurta Vespučių šeimos užsakymu.

Nuo 1480-ųjų pradžios Sandras apsiėmė atlikti iliustracijų seriją Dantės „Dieviškajai komedijai“. Šis darbas, greičiausiai, buvo užsakytas Lorenco di Pierfrančesko Medičio. Piešinių ciklas, iš kurių spalvoti yra tik 4 (iš 93 išlikusių) užėmė didžiulę Botičelio laiko dalį iki pat 1495-ųjų, tačiau kūrybiškai nebuvo sėkmingas (šiuo metu dauguma piešinių yra Berlyno paveikslų galerijoje ir Vatikano pinakotekoje). Giorgio Vasari vėliau apgailėjo šiuos darbus kaip tuščiai praleistą laiką. 1481 m. metais Sandras atliko vieną geriausių savo darbų, vėlgi Medičių užsakymu - „Magnificat Madona“, kurios pavadinimas kilęs nuo paveiksle vaizduojamos knygos pirmo puslapio žodžio. Darbe vėlgi angelų įvaizdžiuose pavaizduoti Medičių šeimos nariai.

1483 m. Sandras Botičelis nesėkmingai bandė gauti užsakymą Vekjo rūmų freskoms (šie atiteko Domenico Ghirlandaio). Tuo metu Florencijos didikas Antonio Pucci užsakė jam 4 paveikslų ciklą „Dekamerono“ pasakojimo tema. Šį ciklą Sandras atliko su mokinių ir, numanoma, kitų dailininkų pagalba (3 epizodai dabar yra Prado muziejuje). 1484-85 m. datuojamas altorinis paveikslas Bardi šeimos užsakymu „Madona Bardi“.

1480-ųjų viduryje Sandras Botičelis buvo pripažintas dailininkas. Turėjo daug užsakymų iš Florencijos aukštuomenės ir bažnyčių. Daugelį jų atlikinėjo Botičelio mokiniai. Paties Sandro darbai pradėjo prarasti aiškumą ir nuoseklumą taip būdingą patiems geriausiems jo darbams. 1487-88 m. Sandras atliko altorinę tapybą Šv. Barnabo bažnyčioje, o 1490-92 m. - Šv. Morkaus bažnyčioje (šie darbai dabar Uficių galerijoje). 1491 m. Sandras buvo įtrauktas į komisijos sudėtį aptarti Santa Maria del Fiore katedros fasadą.

Tuo metu Florencijoje pradėjo savo mokslą skleisti Džirolamas Savonarola. Įtaigus dominikonų vienuolis kritikavo bažnytinę ir didikų valdžią, ištvirkimą, žemiškąją tuštybę. Greitai prie Savonarolos prisijungė tie, kurie nekentė Medičių ir bažnytinininkų parsidavinėjimų (tuo metu valdė korupcija, intrigomis pagarsėjęs ir netgi žmogžudystėmis įtariamas popiežius Aleksandras VI-asis). Sandras Botičelis taip pat susižavėjo vienuolio mokymu. Anot Giorgio Vasari, Sandras metė dailę, nakvojo Florencijos gatvėse, vaikščiojo apiplyšęs. Greitai Savonarolos pasekėjai perėmė valdžią mieste. Medičiai ir kita aukštuomenė buvo išvyti, o Sinjoros aikštėje suliepsnojo „Tuštybės laužai“, skirti sunaikinti nedorovingus, amoralius ir tuštybės kūrinius. Anot legendos arba, greičiau, tikrų faktų, Sandras Botičelis pats mėtė į laužus savo paties paveikslus.

1498 m. suėmus ir nuteisus sudeginti Savonarolą, Sandras Botičelis liko Florencijoje be darbo ir be turto. Anot Giorgio Vasari, jis būtų miręs iš bado, jei ne į Florenciją grįžę draugai ir Medičiai, kurie jį sušelpė. Nors Giorgio Vasari tikina, kad po šių įvykių Sandras daugiau nebekūrė, iš tikro yra išlikę keletą vėlesnių jo darbų, tarp kurių svarbiausias „Mistinė Šv. Naktis“. 1504 m. Sandras, kartu su Leonardu da Vinčiu, dar buvo įtrauktas į komisijos sudėtį nuspręsti dėl Mikelandželo „Dovydo“ skulptūros pastatymo vietos. Iki 1505 m. Sandras atliko 4 darbų ciklą Šv. Zenobijaus stebuklų tema.

Sandras Botičelis mirė 1510 m. gegužės 17 d. Paskutinius metus nebekūrė. Palaidotas Chiesa di Ognissanti (Visų Šventųjų) bažnyčioje Florencijoje, pagal jo pomirtinį norą „prie Simonetos Vespuči kojų“.

Kūryba

Jau gyvenimo metu Sandras Botičelis buvo primirštas ir nustelbtas tokių dailininkų, kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis. Nors po pusės šimtmečio Giorgio Vasari biografijose Sandras aprašytas labai teigiamai, kaip Florencijos „aukso amžiaus“ geriausias dailininkas, tačiau keletą šimtmečių po to Botičelio statusas buvo smukęs labiau nei kurio kito italų renesanso meistro. Tik XIX amžiaus 2-oje pusėje meno kritikai pradėjo jo kūryboje įžvelgti aukščiausius Ankstyvojo renesanso dailės pasiekimus.

Pagrindinius Botičelio dailės bruožus nulėmė Filippo Lippi, Andrea del Verrocchio ir Pollaiuolo įtakos. Paskui Botičelio kūrinių skalė išaugo nuo paprastos simbolikos, būdingos „Magnificat Madona“, iki labai sudėtingų „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“ vaizdinių. Abiejuose šiuose paveiksluose po paprastomis mitologinėmis scenomis slypi rafinuota neoplatoniška ir krikščioniška Veneros mito interpretacija. „Pavasaris“ – civilizacijos alegorija, o Venera – pagoniškoji Madona, pakylėjanti žmogaus protą kontempliuoti savo prigimtimi dieviškąjį grožį. Vėliau aiškiai matyti, kaip Savonarolos teokratija ir Italiją užklupusios bėdos pakeitė Botičelio vaizdinį – iš ezoteriško jis tapo atvirai krikščionišku.

Paskutiniams Botičelio kūriniams (1500–1510) m. būdingas šiauriečius primenantis emocinis intensyvumas. Sandro Botičelio mokiniu buvo Filippino Lippi. Šiuo metu didžiausia ir reikšmingiausia Sandro Botičelio darbų kolekcija sukaupta Uficių galerijoje, Florencijoje.

Pažymėtini darbai:

• „Fortitudė“ (1470, Uficių galerija, Florencija)
• „Holoferno atradimas“ (1472, Uficių galerija, Florencija)
• „Judita, grįžtanti į Betuliją“ (1472, Uficių galerija, Florencija)
• „Išminčių pagarbinimas“ (1473, Nacionalinė Londono galerija)
• „Šv. Sebastijonas“ (1473, Berlyno paveikslų galerija)
• „Vyras su Kozimo Medičio medalionu“ (1474, Uficių galerija, Florencija)
• „Išminčių pagarbinimas“ (1475-76, Uficių galerija, Florencija)
• „Madona prie jūros“ (1477, Akademijos galerija, Florencija)
• „Šv. Augustinas“ (1480, Chiesa di Ognissanti, Florencija)
• „Magnificat Madona“ (1481, Uficių galerija, Florencija)
• „Madona su Kūdikiu ir knyga“ (1481-82, Poldi Pezzoli muziejus, Milanas)
• „Išminčių pagarbinimas“ (1481-82, Nacionalinė Vašingtono meno galerija)
• „Kristaus gundymas“ (1481-82, Siksto koplyčia, Roma)
• „Bausmė sukilėliams“ (1481-82, Siksto koplyčia, Roma)
• „Mozės išbandymai“ (1481-82, Siksto koplyčia, Roma)
• „Pavasaris“ (1480-82, Uficių galerija, Florencija)
• „Paladė ir kentauras“ (apie 1482, Uficių galerija, Florencija)
• „Venera ir Marsas“ (1483, Nacionalinė Londono galerija)
• „Veneros gimimas“ (1482-85, Uficių galerija, Florencija)
• Šv. Barnabo altorius (1487, Uficių galerija, Florencija)
• „Geroji naujiena“ (1489, Uficių galerija, Florencija)
• San Marco altorius (1490-94, Uficių galerija, Florencija)
• „Šv. Augustinas studijoje“ (1490-92, Uficių galerija, Florencija)
• „Kristaus apraudojimas“ (1495, Poldi Pezzoli muziejus, Milanas)
• „Apelio užkalbėjimai“ (1495, Uficių galerija, Florencija)
• „Mistinė Šv. Naktis“ (1501, Nacionalinė Londono galerija)
• „Šv Zenobijaus stebuklai“ (iki 1505, 4 paveikslai, Nacionalinė Londono galerija,

Metropoliteno muziejus Niujorke, Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerija)

Darbų galerija