Sergejus Pavlovičius Diagilevas (rus. Сергей Павлович Дягилев; 1872 m. kovo 31 d. Rusija – 1929 m. rugpjūčio 19 d. Venecijoje, Italija) – rusų leidėjas, meno kritikas, artistų mecenatas, baleto impresarijus, rusų baleto trupės įkūrėjas, atradęs daugybe talentų, XX a. pradžioje populiarinęs Rusų baletą Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose; „Rusų sezonų" įkūrėjas.

Biografija

Sergejus Diagilevas gimė turtingoje šeimoje, Novgorodo gubernijoje. Artėjant Rusijos imperijos gyvavimo pabaigai, baigė Permės gimnaziją. 1890 metais išsiųstas į sostinę studijuoti teisę Sankt Peterburgo universitete. Galiausiai be teisės studijų ėmė lankyti paskaitas Sankt Peterburgo muzikos konservatorijoje, kur studijavo dainavimą ir muziką. Manoma, kad polinkį muzikai jis perėmė iš savo pamotės. Baigęs studijas 1892 m., Diagilevas toliau nebesvajojo tapti kompozitoriumi (jo dėstytojas profesorius Nikolajus Rimskis – Korsakovas pasakė jam, kad jis neturįs jokio talento muzikai), nors Diagilevas jau buvo patekęs į įtakingų meninkų ratą. Diagilevas sulaukė pagalbos iš Aleksandro Benua, plėtė savo žinias Rusijos ir Vakarų meno srityse. Po 2 metų jis atsidavė savo naujai aistrai, netgi keliavo į užsienį studijuoti, galiausiai buvo gerbiamas ir pripažintas kaip vienas iš labiausiai išsilavinusių savo menininkų rate.

Karjera

S. Diagilevas sulaukė finansinės paramos iš privačios Rusijos operos kompanijos direktoriaus ir princesės Marijos Teniševos. Padedamas kartu su kitais įkūrė žurnalą „Meno pasaulis" (Mir Iskusstva). 1899 m. S. Diagilevas tapo princo Sergejaus Michailovičiaus Volkonskio, tapusio visų Rusijos imeratoriškųjų teatrų vadovu, tarnautoju specialiems pavedimams. Diagilevas tapo atsakingas uz kasmetinį imperatoriškųjų teatrų gastrolių paruošimą. 1900 m. Jis netrukus pasiūlė darbą savo draugui Leonui Bakstui; Aleksandrui Benua buvo suteikta galimybė ruošti operą „Kupidono kerštas".

1901 m. Volkonskis patikėjo Diagilevui statyti Leo Delibo baletą „Silvija" (mėgstamiausią Aleksandro Benua baletą). Šie du bendražygiai parengė iškilmingą pristatymą, nustebinusį netgi išlepintą imperatoriškojo teatro lankytojų skonį. Po keleto vis didėjancio nuomonių skirtumo Diagilevas savo demonstratyvia maniera atsisakė prisidėti prie kasmetinių gastrolių ruošimo ir buvo tais pačiais metais atleistas, sulaukė paniekos aukštuomenėje. Kai kurie Sergejaus Diagilevo tyrinėtojai kaip pagrindinę šio konflikto priezastį nurodė Diagilevo seksualinę orientaciją (Sergejus Diagilevas buvo homoseksualus). Tačiau vis dėlto jo homoseksualumas buvo žinomas dar anksčiau, todėl jis negalėjo būti laikomas atleidimo priežastimi.

Rusų sezonai

Diagilevo draugai liko jam ištikimi, sekė juo ir padėjo jam rengti parodas, parengtas Meno pasaulio idėja. 1905 metais jis parengė milžiniską parodą rusų dailininkų portretistų Sankt Peterburge. Diagilevas apkeliavo visą Rusiją, ieškodamas anksčiau nematytų Rusijos portretų meno šedevrų. Po 1 metų jis nugabeno didžiulę Rusijos meno parodą į Paryzių. Tai buvo ilgo bendradarbiavimo su Prancūzija pradžia. 1907 m. jis pristatė penkis rusiškos muzikos koncertus Paryžiuje, 1908 m. parengė Operą „Borisas Godunovas" Paryžiaus operoje su solistu Fiodoru Šaliapinu. Sulaukę didžiulio pasisekimo, Sergejaus Diagilevo artistai buvo pakviesti kitais metais grįžti su baletu ir opera ir tai vedė prie „Rusų sezonų" rengimo. Diagilevo trupėje buvo geriausi Rusijos šokėjai, tarp kurių – Ana Pavlova, Vaclavas Nižinskis, Tamara Karsavina, Vera Karali ir jų pirmasis pasirodymas 1909 gegužės 19 d. tapo sensacija.

 

Rusų sezonai kaip reiškinys

„Rusų sezonai" buvo rusų menininkų gastrolės iš pradžių Paryžiuje, vėliau- kitose Europos šalyse, tokiose kaip Anglija , Italija , Vokietija , Austrija . „Rusų sezonai" prasidėjo 1906 m. ir tęsėsi iki 1914 m. Iš pradžių „Rusų sezonuose" buvo organizuojamos dailininkų parodos, koncertai, vėliau- operos, spektakliai, o nuo 1909 m. Aleksandro Benua iniciatyva buvo įtrauktas ir baletas. Diagilevas „Rusų sezonų" misija laikė supažindinti Europą su rusų menu. Ypač didelę įtaką šis reiškinys padarė europietiško klaisikinio baleto atgimimui, scenografijai, paskatino baleto mokyklų atidarymąir naujų trupių kūrimąsi. Nuo 1911 m. Diafilevas atidarė neoficialią baleto trupę „Diagilevo rusų baletas" . Vėliau su juo bendradarbiaus tokie baletmeisteriai kaip Vaclovas Nižinskis , Bronislava Nižinskaja , Džordžas Balančinas , Seržas Lifaris . Nuo 1914 m. iki 1929 m. Diagilevas kuria naują meninį centrą, jis ima orientuotis į Europos kultūrą. Jis artimai bendradarbiauja su Žanu Kokto ,Pablu Pikaso , Sergejumi Prokofjevu , Fransua Pulenku, Anri Matisu . šiuo laikotarpiu Diagilevo trupėje vyrauja tradicionalistinės tendencijos, baleto repertuaras pasižymi eklektika.

Muzika Diagilevo pastatymuose

Diagilevas pradėjo statyti kompozicijas pagal vėlyvąją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo kūrybą, tokias operas kaip „Gegužės naktis", „Auksinis gaidelis". Diagilevo baletinė versija orkestrinei siuitai „Šecherezada" sukėlė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo našlės įniršį; ji vėliau atvirais laiškais, publikuojamais spaudoje, priekaištavo Diagilevui. Diagilevas savo pastatymams panaudojo muziką iš Nikolajaus Čerepnino (Narcizas ir aidas 1911 m.), Klodo Debiusi, Moriso Ravelio (Dafnis ir Chloja) 1912 m., Erikas Satie („Paradas" 1917 m.), Manuelis de Falla („Trikampė skrybėlė" 1917 m.) ir kiti. Jo choreografas Michailas Fokinas dažnai pritaikydavo muziką baletui. Diagilevas taip pat dirbo su šokėju ir choreografu Leonidu Miasinu. „Rusų baleto" meniniu vadovu taip pat buvo Leonas Bakstas, kartu jie sukūrė techniškai sudėtingą baleto formą su šou elementais, kuria buvo siekiama apeliuoti į bendrąją publiką, ne tik išsirtinai į aristokratiją. Jo baletai turėjo itakos „art decaux" stiliui.

Reikšmingiausias Diagilevo bendradarbis muzikos srityje buvo Igoris Stravinskis. Diagilevas išgirdęs ankstesnius Stravinskio darbus buvo sužavėtas ir papraše pritakyti porą Frederiko Šopeno kūrinių „Rusų baletui". Igoris Stravinskis sukūrė muziką reikšmingiausias Sergejaus Diagilevo baletams „Petruška" ir „Ugnies paukštė" (1911 m.), „Šventasis pavasaris" (1913 m.). „Šventasis pavasaris buvo vienas kontroversiškiausių Diagilevo baletų. Jo siužetas rėmesi pasakojimu apie pirmykštės pagonių genties mergelės paaukojimo per pavasario ritualą siužetu. Neįprasti šokiai, vaizduojantys pirmykštės genties apeigas piktino ir žavėjo žiūrovus, todėl per spektaklius publika dažnai būdavo pasidalijusi į 2 stovyklas.

Sergejus Diagilevas mirė 1929 m. rugpjūčio mėn. 19 d. Venecijoje, Italijoje.

 

Sergejus Diagilevas (1909 m. portretas)

 

Pašto ženklas „Rusų sezonų" garbei

 

Paminklinis akmuo 2005 m. birželis, kapinių sala San Michele, Venecija. Baleto bateliai, laiškai, akmenys ir gėlės)