Stanislovas Kostka Potockis (1755 m. Liublinas – 1821 m. rugsėjo 14 d. Vilanovas) – Lenkijos politikas, politikos rašytojas, meno istorikas.

Nuo 1778 m. ATR Seimo narys, nuo 1782 m. Nuolatinės tarybos narys. 1788–1792 m. vienas Ketverių metų seimo reformų ir Gegužės trečiosios Konstitucijos šalininkų (vadinamosios patriotų partijos) vadovų. Nuo 1792 m. Lenkijos artilerijos generolas. 1792 m. karo su Rusijos imperija dalyvis. Po Targovicos konfederacijos pergalės emigravo į Dresdeną, kur dalyvavo rengiant 1794 m. sukilimą. Sukilime nedalyvavo, nes buvo suimtas Austrijos valdžios. Paleistas 1795 m. išvyko į Italiją. 1798 m. sugrįžo į Lenkiją. Vienas Varšuvos mokslo bičiulių draugijos steigėjų. 1809 m. buvo Varšuvos kunigaikštystės Valstybės tarnybos ir Ministrų tarybos pirmininkas. 1815–1820 m. Lenkijos karalystės tikėjimo ir švietimo ministras, 1818–1821 m. – ir Senato pirmininkas. Prisidėjo prie švietimo plėtotės, Varšuvos universiteto įkūrimo 1816 m. ir prie spaudos cenzūros įvedimo (1818). Pašalintas iš pareigų už publicistiką – Švietimo amžiaus dvasioje kritikavo klerikalizmą. 1812–1821 m. masonų Didžiųjų Rytų ložės didysis magistras. Parašė poezijos, dramos kūrinių, kalbotyros, meno istorijos veikalų. Meno mecenatas, bibliofilas (sukaupė vertingą biblioteką), kolekcininkas (Stanislovo meno kūrinių kolekcijos pagrindu 1805 m. įkurtas vienas pirmųjų Lenkijos muziejų).