Stefanas Čarneckis (lenk. Stefan Czarniecki) (1599 m. Čarncoje - 1665 m. vasario 16 d. Sokoluvkoje) – Karūnos lauko etmonas, Kijevo vaivada, Kijevo kaštelionas, Rusios vaivada bei Kovelio ir Tikocino seniūnas. Buvo vienas iš ATR vadų ATR-Maskvos kare ir Švedų tvano metu. Laikoma, kad švedų tvano metu jo vykdytas partizaninis karas nulėmė ATR pergalę prieš švedus. Už savo karinius nuopelnus laikomas vienu iš Lenkijos karinių herojų. Jo pavardė minima Lenkijos himne.

Gimė 1599 m. Čarncos kaime, pietų Lenkijoje, Kristupo Čarneckio ir Kristinos Žešovskos šeimoje. Jis buvo iš daugiavaikės, ganėtinai neturtingos šeimos, turėjo dar aštuonis brolius. Jaunystėje mokėsi Jėzuitų kolegijoje. Baigęs mokslus tapo būsimo karaliaus Jono Kazimiero Vazos dvariškiu. 1621 m. pavasarį pradėjo savo karinę karjerą. Būdamas 18 metų dalyvavo Chotino mūšyje prieš Osmanus. Kai 1623 m. jo brolis tapo lengvosios kavalerijos rotmistru, brolis pasikvietė į šį pulką ir savo brolį Stefaną. 1624 m. dalyvavo Martinovo mūšyje prieš totorius. 1625 m. dalyvavo malšinant Žmailo sukilimą. 1626-1629 m. kariavo prieš švedus ATR-Švedijos kare. 1627 m. savo brolio pulke gavo chorunžio karinį laipsnį. Tų pačių metų rugpjūtį dalyvavo Diršau mūšyje prieš švedus.

1630 m. pasibaigus ATR ir Švedijos karui, Stefanas prisjungė prie Habsburgų ir toliau kariavo su švedais, 1631 m. dalyvavo Breitenfeldo mūšyje. 1633 m. vėl prisijungė prie ATR kariuomenės, kur iki 1634 m. kariavo ATR-Maskvos kare. Už nuopelnus šiame kare jam buvo suteiktas poručiko karinis laipsnis ir dovanota dalis žemių Smolensko vaivadijoje, Starodubo apylinkėse. 1637 m. vedė Zofiją Kobežicką, su kuria susilaukė Aleksandros Kotrynos, kuri ištekėjo už Lenkijos dvaro maršalko Jano Klemenso Branickio ir Konstancijos Joanos, kuri ištekėjo už Palenkės vaivados Vaclovo Leščinskio. Tais pačiais metais dalyvavo malšinant kazokų Pavluko sukilimą.

1644 m. dalyvavo Ochmatuvo mūšyje prieš totorius. 1648 m. dar kartą dalyvavo malšinant kazokų Chmelnickio sukilimą. 1648 m. po pralaimėto Geltonųjų Vandenų mūšio, kazokas Bogdanas Chmelnickis paėmė jį į nelaisvę, bet buvo greitai paleistas. Tais pačiais metais dalyvavo Kodako tvirtovės gynyboje, bet vėl pateko į nelaisvę, kur išbuvo iki 1649 m rudens, kai buvo pasirašyta Zborivo taika. 1651 m. dalyvavo Berestečko ir Bila Cerkvos mūšiuose prieš totorius. 1655 m. gegužės 14 d. už karinius nuopelnus jam buvo suteiktas Kijevo kašteliono postas.

1655 m. švedams užpuolus ATR, dalyvavo Krokuvos gynyboje, bet buvo priverstas pasiduoti. Jis išliko lojalus ATR, netgi tada kai didžioji dalis armijos, etmonai ir dalis senatorių trumpam perėjo į švedų pusę. Jis pradėjo partizaninį karą prieš švedus, kurie nebuvo pasiruošę tokiam karui. 1656 m. jis buvo sutriuškintas švedų Golombo mūšyje, bet jau tų pačių metų balandžio mėnesį Varkos mūšyje nugalėjo švedus. Po mėnesio vėl buvo nugalėtas Gneseno mūšyje. Visi šie pralaimėjimai baigdavosi atsitraukimu, taip pavykstant išsaugoti daug karių. Nepaisant karaliaus palaikymo Stefanas Čarneckis negavo etmono pareigų, nes daugelis bajorų laikė jį arogantišku žmogumi, bet jam buvo suteiktas Rusios vaivados postas.

1657 m. daugiausiai jo pastangomis buvo nugalėta Jurgio Rakočio II vadovaujama transilvanijos kariuomenė. 1658 m. ir 1659 m. jis padėjo danams kovose prieš švedus, dalyvavo Koldingo mūšyje prie Koldingo miesto. Po Olivos taikos 1660 m. tarp švedų ir ATR, Stefanas Čarneckis buvo išsiųstas į rytus, kur kariavo ATR-Maskvos kare. Jo vadovaujami pulkai 1660 m. laimėjo Polonkos ir Basios mūšius. Jo paskutinis mūšis buvo 1664 m. prieš rusus prie Hluchivo miesto, bet mūšis baigėsi nesėkme.

1664 m. liepos 22 d. jam suteiktas Kijevo vaivados postas. 1665 m. sausio 2 d. jam buvo suteiktas karūnos lauko etmono titulas. Prieš sužinodamas apie šią ilgai lauktą naujieną, buvo sunkiai sužeistas mūšyje prie Lisiankos. Po šešių savaičių nuo patirtų sužalojimų mirė 1665 m. vasario 16 d. Sokoluvkos kaime netoli Lvovo. Po mirties jam buvo surengtos iškilmingos laidotuvės Varšuvoje. Visos jo turėtos žemės ir turtai liko jo sūnėnui Stefanui Stanislavui Čarneckiui, o vėliau Branickių šeimai, su kuria buvo susiję tuom, kad jo dukra Aleksandra Kotryna buvo ištekėjusi už Lenkijos dvaro maršalkos Jano Klemenso Branickio.

Už savo karinius nuopelnus jis laikomas vienas geriausių visų laikų Lenkijos karininku. Iš viso jis dalyvavo 27 dideliuose mūšiuose, iš kurių 17 jis vadovavo. Jo karjera nuo paprasto kareivio iki ATR lauko etmono yra išskirtinė visoje ATR istorijoje. Legendos apie jį prasidėjo dar jam gyvam esant, kai buvo pradėtos kurti dainos ir poemos šlovinančios jo narsą ir drąsą. Lenkų romantistai XIX a. aprašydavo Stefaną Čarneckį, kaip patriotizmo ir karinės galybės simbolį. Jis aprašytas lenkų poeto Henriko Senkevičiaus knygoje Tvanas.