Zaviša Juodasis (lenk. Zawisza Czarny), Juodasis riteris (g. apie 1379 m. Stary Garbów (Lenkija) – žuvo 1428 m. Golubace (Serbija)) – garsus lenkų riteris. Tarnavo Lenkijos karaliui Jogailai ir Vengrijos bei Bohemijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui kaip karys ar diplomatas. Žalgirio mūšio dalyvis. Zavišos herbas buvo Sulima.
Dar būdamas gyvas Zaviša Juodasis garsėjo kaip tikro riterio pavyzdys, riteriškųjų dorybių įsikūnijimas. Buvo gerbiamas už pergales daugelyje riterių turnyrų.
Epitetą „Juodasis“ gavo dėl juodų plaukų ir tamsaus gymio bei juodų šarvų, kuriuos dėvėdavo. Jo šarvai išlikę ir dabar saugomi Jasna Goros vienuolyne.

1410 m. dalyvavo Žalgirio mūšyje, kovėsi prieš Vokiečių ordiną. Po mūšio pasiūlė taikos sutartį tarp karaliaus Jogailos ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio, kuri žinoma kaip Lubovlos sutartis.
1412 m. jis dalyvavo Budoje įvykusiame susitikime tarp Zigmanto Liuksemburgiečio, Jogailos ir Bosnijos karaliaus Tvrtko II. Susitikimo metu laimėjo tenai surengtą turnyrą, kuriame dalyvavo apie 1500 riterių.

Zaviša daug kartų veikė kaip diplomatas, atstovaudamas tiek Jogailą, tiek Zigmantą Liuksemburgietį. Dar su penkiais diplomatais iš Lenkijos pusės atstovavo Lenkijos karalystei ir karaliui Konstanco susirinkime. Šiame susirinkime jis buvo vienas iš nedaugelio Katalikų bažnyčios reformatoriaus Jano Huso užtarėjų, griežtai priešinosi jo pasmerkimui ir vėlesniam nuteisimui sudeginti.

1416 m. dalyvavo turnyre Perpinjane, kur jis įveikė garsų Europos riterį Joną Aragonietį. Kitais metais jis tapo Krušvicos seniūnu. Netrukus jis vedė Ofką, Bohemijos karaliaus Vaclavo brolio našlę.

Zaviša dalyvavo Husitų karuose, kur kovėsi Zigmanto Liuksemburgiečio pusėje prieš čekus. Zigmantui pralaimėjus prie Kutná Hora Zaviša papuolė į čekų nelaisvę. Iš nelaisvės buvo paleistas už didelę išpirką.

1428 m. Zaviša su savo palyda kaip lengvosios kavalerijos vėliavos (~500 kavaleristų) vadas prisijungė prie Zigmanto kariuomenės ir dalyvavo kare prieš osmanus. Šios pražūtingos kampanijos metu jis kovėsi prieš turkus prie Golubaco tvirtovės prie Dunojaus (šiuolaikinė Serbija). Turkai sumušė Zigmanto kariuomenę, ir ši turėjo trauktis per Dunojų. Kariuomenei perkelti nepakako laivų. Zavišos dalinys pridengė besitraukiančią kariuomenę. Zigmantas pasiuntė žmones, kad Zaviša, kaip svarbus rūmininkas, kuo greičiau persikeltų į kitą Dunojaus pusę. Manoma, kad Zaviša, papiktintas Zigmanto bailumo, atsisakė trauktis, ir po to žuvo kautynėse ar vėliau jau turkų nelaisvėje.

Po Zavišos mirties liko jo žmona Barbara ir keturi sūnūs – Zaviša, Janas (žuvo 1454 m. Chojnicės mūšyje), Marcinas ir Sanislavas (šie du žuvo Varnos mūšyje),- bei dukra. Spėjama, kad dukra irgi buvo Barbara. Zavišos Juodojo anūkė Barbara iš Roznovo buvo Lenkijos karo vado etmono Jano Tarnovskio (Jan Tarnowski) motina.

Žuvusį Zavišą gyrė Lenkijos istorikas Janas Dlugošas, poetas ir Gniezno kanauninkas Adam Świnka bei karalius Zigmantas. Daugeliui lenkų Zaviša tapo liaudies didvyriu, gerbiamu už narsą, patikimumą ir ištikimybę. Lenkijos harcerių (skautų) šūkis yra „Polegać na nim jak na Zawiszy“ ('pasikliauk kaip Zaviša'). Ties Golubaco tvirtove yra paminklas Zavišai, ant kurio užrašas: „1428 m. Golubace turkai nutraukė jo gyvybę. Jis buvo garsus Lenkijos riteris, narsos ir garbės simbolis, Zaviša Juodasis. Šlovė didvyriui!“
Keli Lenkijos futbolo klubai bei kitokios sporto komandos buvo pavadintos jo garbei. Pvz., futbolo klubas Zawisza Bydgoszcz