Helena Zanaitė-Stankevič (1904 m. liepos 7 d. Dūkšte, Rusijos imperija – 1996 m. balandžio 14 d. Varšuvoje, Lenkija) – rašytoja, visuomenės veikėja.

Gimė 1904 m. liepos 7 d. Dūkšto dvare, tėvas žymaus poeto Tomo Zano vaikaitis taip pat Tomas Zanas (1876-1950), motina Teresa Daugėlaitė (1884-1945 m.). Iki Pirmojo pasaulinio karo su šeima gyveno Žemojoje Panemunėje stovėjusiame dvare. Prasidėjus karui, pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. 1919 m. grįžo į Kauną, kur iki 1925 m. mokėsi Kauno Adomo Mickevičiaus lenkų gimnazijoje. Baigusi mokyklą išvyko studijuoti agrikultūros į Krokuvos universitetą. 1926 m. ištekėjo už Kazimiero Stankevičiaus (1894-1973) ir baigusi mokslus su vyru apsigyveno Beržininkuose. 1927 m. susilaukė dukters Marijos (1927-1940), 1931 m. Kristinos ir Juzefo (1936-2011). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa šeima buvo priversta apsigyventi Vilniuje, kur H. Stankevič įsitraukė į Armijos Krajovos veiklą. 1945 m. jos vyras buvo ištremtas į Saratovą, o ji su vaikais persikėlė į Varšuvą, į kur 1949 m. iš tremties grįžo ir jos vyras. Po karo dirbo kavinėje ir vaistinėje.

XX a. devinto dešimtmečio pradžioje Londone buvo išleista jos atsiminimų knyga Pani na Berżenikach, kurioje pateikiami autorės ir jos brolio Tomasz Zan susirašinėjimai bei archyvinės nuotraukos. Ši knyga laikoma vienu geriausių pavyzdžių atspindinčių Vilniaus krašto lenkakalbių žmonių išgyvenimus patirtus per XX a. pokyčius. Knygoje pateikiami ir autorės susirašinėjimai su Česlovu Milošu. H. Stankevič taip pat rašė eilėraščius. Mirė 1996 m. balandžio 14 d. Varšuvoje, palaidota Povonzkų kapinėse.