Adomas Jurgis Čartoriskis (lenk. Adam Jerzy Czartoryski, 1770 m. sausio 14 d. Varšuva – 1861 m. liepos 1 d. Montfermėjus, pranc. Montfermeil, Prancūzija) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Čartoriskių herbo kunigaikštis, politikas, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas.

Kilęs iš Lietuvos didikų Čartoriskių giminės. Tėvas Adomas Kazimieras Čartoriskis, motina rašytoja Izabelė Fleming. Brolis Konstantinas Adomas Čartoriskis, sesuo rašytoja Marija Viurtembergietė.

Žmona Ona Sofija Sapiegaitė, Aleksandro Antano Sapiegos duktė. Sūnūs Vitoldas Čartoriskis, Vladislovas Čartoriskis. Duktė Izabelė Elžbieta Čartoriska, dailininkė mėgėja, meno kolekcininkė. Ištekėjo už lenkų žemvaldžio Jano Dzielinskio, vaikų nesusilaukė.

Valstybės tarnyba

1792 m. kovėsi su Targovicos konfederacijos šalininkais, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas šeimos dvarus nuo nusavinimo ir įkalbėtas tėvų, 1795 m. įstojo į Rusijos imperatorės Jekaterinos II tarnybą. 1796 m. suartėjo su didžiuoju kunigaikščiu, nuo 1801 m. imperatoriumi Aleksandru I, buvo vienas artimiausių jo patarėjų. 1801–1803 m. Rusijos Slaptojo komiteto narys, 1804–1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras, nuo 1805 m. Senato ir Valstybės tarybos narys.

Kūrė planus padedant Rusijos imperijai atkurti Lenkijos valstybę, 1805 ir 1811 m. kartu su Aleksandru į mėgino juos įgyvendinti. 1803–1824 m. buvo pirmasis reorganizuoto Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius. Po 1812 m. karo daug prisidėjo prie Lenkijos karalystės įkūrimo, 1815–1830 m. Lenkijos senatorius vaivada, Administracinės tarybos narys. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Laikinosios vyriausybės pirmininkas. Po sukilimo emigravo, nuo 1833 m. gyveno Paryžiuje. Buvo konservatyvaus lenkų emigrantų sparno, būsimų baltųjų ideologinis vadovas, jų politinio ir kultūros centro Hotel Lambert steigėjas.

Jo politinė koncepcija buvo panslavistinė, iki 1831 m. sukilimo iš esmės rusofiliška. Jis manė, kad atkurtoji Lenkijos valstybė ir Rusijos imperija turi sudaryti glaudžią sąjungą, jų pagrindiniai priešai būtų buvę Austrija ir Prūsija. Atmetė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės savarankiškumo idėją. Po sukilimo ėmė labiau orientuotis į Vakarų Europos valstybes, ypač į Prancūziją. Skatino Vidurio Europos slavų tautų bendradarbiavimą bei išsivaduojamąją kovą.