Johanas Volfgangas Gėtė (vok. Johann Wolfgang von Goethe; 1749 m. rugpjūčio 28 d. Laisvajame Frankfurto mieste (dab. Frankfurtas prie Maino), Šventoji Romos Imperija – 1832 m. kovo 22 d. Veimare, Saksonijos–Veimaro–Eizenacho hercogystė) – vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.

Biografija

Namas, kuriame gimė Gėtė (Frankfurtas prie Maino)

J. V. Gėtė gimė protestantų šeimoje. Vaikystėje skaitė Bibliją, o jaunystėje lankė pietistų būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama jausmams, savęs stebėjimui. Nuo pat jaunystės Gėtė mėgo lankyti teatrą, pats vaidino mėgėjiškuose spektakliuose.

Sekdamas šeimos tradicija jaunasis J. V. Gėtė studijavo teisę. Tačiau niekada nedirbo teisininko darbo, kokį įsivaizduojame dabar. Rašytojas mėgo globėjus, palydovus, sekretorius, flirtą. Studijavo su pertraukomis. Po studijų kurį laiką dirbo teismo rūmuose, lankėsi įvairiuose dvaruose, jų salonuose diskutavo apie literatūrą.

1770-1771 m. jis Strasbūre studijavo teisę, anatomiją, chemiją. Čia susipažino su Johanu Herderiu, kuris daug metų buvo jo ištikimas draugas. Gėtę išgarsino per mėnesį parašytas romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Drama „Gecas fon Berlichingenas“ irgi prisidėjo prie šlovės. Gėtė daug keliavo, bendravo su naujais žmonėmis, bei patirtus meilės išgyvenimus išliejo jausmingomis eilėmis.

Nuo 1775 m. prasidėjo Veimaro laikotarpis. Gėtė apsigyveno Veimare, kur pasiliko iki gyvenimo galo. Tapęs Saksonijos–Veimaro–Eizenacho hercogo Karlo Augusto draugu, Gėtė ėjo svarbias pareigas hercogystėje, paskirtas slaptuoju valstybės patarėju, vienu metu buvo tapęs net Iždo valdytoju. Iš pradžių rašė mažai, vėliau kūrė draminius kūrinius („Egmontas“, „Ifigenija Tauridėje“, „Torkvatas Tasas“), sukūrė eilėraščių ciklą „Romos elegijos“, 1796 m. baigė romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“. 1794 m. užsimezgė Gėtės ir Frydricho Šilerio draugystė.

1786 -1788 m. keliavo su savo vadovaujamu teatru, vėliau kariavo prieš Prancūzijos Revoliucijos pajėgas. Gėtė 1797–1806 m. (pirmoji dalis) ir 1824–1831 m. (antroji dalis) sukūrė didžiausią poezijos rinkinį vokiečių kalba, „Faustą“.

Kūryba

„Faustas“, pirmas leidimas 1808 m.

J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius, komedijas, biblines dramas, Užgavėnių vaidinimus, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo gyvenimo, kūriniai itin biografiški, tai tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai.

Skiriami du J. V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis (sentimentalusis, preromantiškasis) ir vėlyvasis (brandusis, klasikinis).

Kaip tikras Švietimo epochos atstovas, J. V. Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas, turintis laiko ir išteklių lavintis, domėtis visomis sritimis. Būdamas pasiturintis, savarankiškai studijavo menotyrą, gamtotyrą. Rašytojas ypač domėjosi alchemija, fizionomika, spiritizmu, pranašavimo menu, kabala – šiose knygose jį traukė įvairūs simboliai, emblemos, alegorinės figūros. Visą gyvenimą J. V. Gėtė priklausė slaptoms draugijoms. Gėtė buvo mažiausiai susijęs su filosofija – jos nemėgo, ji jam atrodė nuobodi. Labiausiai domėjosi gamta ir žmogumi.

Specialiai meno ir literatūros nestudijavęs Gėtė turėjo daug patarėjų šiais klausimas ir todėl gana gerai išmanė įvairių epochų Europos kultūrą. Jis buvo susipažinęs su Antikos, Viduramžių, Renesanso kultūra. Rašytojas per savo ilgą gyvenimą patyrė racionalizmo ir švietimo, sentimentalizmo bei romantizmo kaitą. Jo kūryboje įvairių epochų idėjos kristalizavosi į vieną – žmogaus prigimties, paskirties ir laimės – problemą.