Šia sutartimi karalius Jonas Kazimieras atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą, kurį 1599 m. prarado jo tėvas Zigmantas Vaza. Taip pat jis pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernams priklausiusios Prūsijos hercogystės suverenitetą.

Daugiausia tarpininkaujant Prancūzijai sudaryta sutartis užbaigė dar Zigmanto Vazos laikais prasidėjusį konfliktą, kuris perėjo į keletą Švedijos – Abiejų Tautų Respublikos karų (1598–1599, 1600–1629 ir 1655–1660).

Tai, kad Švedijai buvo pripažinta jos užimta Livonijos dalis, tik patvirtino jau susiklosčiusį status quo Baltijos jūros regione.

Olivos sutartis ir tais pačiais metais sudaryta Kopenhagos taika buvo Švedijos, kaip didžiosios valstybės klestėjimo aukščiausias taškas.